Home » Straipsniai » Kodėl Lietuvos abiturientai nežino, ką gyvenime nori veikti?

Kodėl Lietuvos abiturientai nežino, ką gyvenime nori veikti?

Žurnalo „Reitingai” vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas

Nors galimybės dabar milžiniškos, nors informacijos kiekiai neaprėpiami, nors informacijos šaltinių šimtai, daugybė jaunuolių profesiją ir būsimą mokymosi įstaigą renkasi panašiai, kaip ir jų tėvai prieš 30 metų. Bet juk tėvai informacijos ir galimybių turėjo dešimtis kartų mažiau.

Sunku patikėti, bet šiuo metu atsakingai ir motyvuotai profesiją renkasi nuo 10 iki 20 proc. Lietuvos jaunuolių. O kai viena karjeros mokytoja atliko pirmakursių apklausą viename universitete, kuris dar nepagarbiai vadinamas ir „diplomų fabriku“, paaiškėjo, kad tik du procentai apklaustų pirmakursių senokai svajojo apie studijas šiame universitete ir įstojo į tą studijų programą, į kurią norėjo. 98 proc. turėjo kitokių ketinimų.

Faktas, kad daugiau nei keturi penktadaliai Lietuvos jaunuolių profesiją renkasi neatsakingai nėra nereikšmingas, nes taip elgdamiesi jaunuoliai žalą daro ne tik sau, bet ir visai valstybei. Per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje atsirado didžiuliai išsikraipymai: kai kurių profesijų atstovų parengta dvidešimčiai metų į priekį, o kai kurių labai stinga ir stigs ateinančius penkerius metus.

Čia natūraliai kyla klausimas, kodėl taip atsitiko, kodėl šiais laikais per 80 proc. abiturientų profesiją renkasi nesąmoningai. Juolab, kad kitose šalyse vaizdas stipriai kitoks. Tarkime, Skandinavijos šalyse atsakingai profesiją pasirenka daugiau nei 40 proc., o atskirose mokyklose net 70 proc. jaunuolių. Kodėl taip yra? Todėl, kad ten su jaunuoliais dirbama ir dirbama ne formaliai, o maksimaliai efektyviai, taigi ir naudingai.

Lietuvos darbdaviai, mokytojai, tėvai, vaikai ir net Švietimo bei mokslo ministerijos atstovai sutaria, kad ligšiolinė profesinio orientavimo sistema  buvo nevykusi, netgi prasta ir jau tikrai nerezultatyvi. <…>

Man tenka lankytis daugelyje Lietuvos mokyklų bei švietimo centrų ir matau, kad skirtumai skirtinguose regionuose yra neregėtai dideli: vienur ugdymas karjerai vyksta gana pažangiai, bet dažniau apskritai nevyksta, nes jį vykdo atsitiktiniai žmonės, dažnai be mokyklos direktoriaus nematę gyvo darbdavio, ir žalio supratimo neturintys, kas vyksta atskiruose šalies sektoriuose ar juolab, kokios tendencijos ateina iš Vakarų.

Gal sunku bus patikėti, bet didelėje dalyje Lietuvos mokyklų vyresniųjų klasių mokiniai profesiškai orientuojami maždaug taip: atvažiuoja dviejų universitetų, trijų kolegijų ir poros profesinių mokyklų atstovai ir pareklamuoja savo studijų ar mokymo programas. Jaunuoliams prikalbina daug makaronų ant ausų, pripasakoja, kokia fantastiška ateitis jų laukia jei jie įstos į reklamuojamą aukštąją ar profesinę mokyklą ir pasirinks reklamuojamą studijų programą. Panašiai viskas vyksta ir Studijų parodose, tik ten makaronai būna dar ilgesni, o vertinant blaiviai, tiesiog absurdiškesni.

Nors čia kalbu labai ironiškai, tačiau iš tikro labai liūdna, kad ugdymas karjerai Lietuvoje tokio žemo lygio. Juk tai yra dešimčių tūkstančių jaunuolių likimai. Beje, klaidžioti jaunuolius skatina ne tik apverktinas profesinis orientavimas, bet ir ydinga stojimo į aukštąsias mokyklas sistema Lietuvoje, kai jaunuoliai gali paduoti prašymus į dvylika ar devynias skirtingas specialybes. Taigi ir paduoda: noriu studijuoti teisę, mediciną, ekonomiką, ekologiją, lietuvių kalbą, vadybą, informologiją, istoriją ir dar inžineriją. Kompiuteris, visai kaip loterijos automatas, išmeta verdiktą: valstybės finansuojamą vietą gavai vadybos studijų programoje. Įsivaizduojate, toks svarbus sprendimas gyvenime, o taip primityviai viskas nuspręsta. Tai iš tiesų yra nonsensas ir taip neturėtų būti.

Pasak Vytauto Šileikio, kad ir kas buvo padaryta iki šiol, kad ir kaip tai buvo neefektyvu, ateityje Lietuvoje vis tiek teks sukurti profesionalią, veiksmingą profesinio orientavimo sistemą. Tik būtų geriau jei tai būtų daroma per ateinančius dvejus trejus metus, o ne po dešimtmečio. Šaunu būtų ir jei būtų pasimokyta iš klaidų ir sistema būtų kuriama ne išradinėjant dviratį, o remiantis pažangių valstybių patirtimi  ir jei tai darytų ne amžinieji Europos Sąjungos pinigų įsisavintojai, o vaikams norintys padėti profesionalai. Tik tada Lietuvoje profesiją atsakingai pasirinks, ne 2 ar 10 proc. abiturientų, o 40 proc. jaunuolių.